„Darykite ką nors, kvieskite greitąją“: „Spartietis“ R.Avlasevičius prisiminė asmenybę pakeitusią traumą, papasakojo apie darbą su psichologe, netikėtas emocijas po „keršto“ už bendraklubį ir karjeros tikslus (1)

 „Po kovos užplūdusios emocijos – netikėtos, – prisipažino „Sparta Fight Gym“ kovotojas Raimondas Avlasevičius (17-0-1). – Prieš kovą su Manueliu Rifa nejaučiau jokio spaudimo dėl „keršto“ už Henriką Vikšraitį. Visiškai. Tačiau strigo gumulas gerklėje dar prieš teisėjui pakeliant mano ranką į viršų“.

Priminsime, kad kovo 16 dieną „King of Kings“ ringe R. Avlasevičius svorio kategorijos iki 77 kilogramų kovoje teisėjų sprendimu įveikė patyrusį šveicarą M. Rifą (31-13-1), kuris anksčiau turėjo progą švęsti pergalę prieš H. Vikšraitį.

– Žinojai, kad laimėjai dar prieš skelbiant rezultatą?

– Žinoma, žinojau. Jaučiau nuo pirmojo raundo, kad vedu kovą. Planas buvo paprastas: neleisti jam lipti ant manęs. Matėme, kad būtent tai jis darė kovoje su Henriku. Man reikėjo išlaikyti distanciją, iš tolimesnės jį atakuoti ir spausti. Stengiausi tai daryti. Bet reikia pripažinti, kad buvo atkarpų, kuomet leidau jam „užlipti“. Tomis akimirkomis suprasdavau, kad negaliu leisti jam to daryti.

– Jėgų priešininkas tam turėjo ir trečiajame raunde!

– Ištvermės jis turėjo labai daug. Nors po pirmojo raundo pastebėjome, kad sunkiau gaudė kvapą.

– M. Rifa nesitikėjo, kad atlaikysi pirminį spaudimą. Kiek iš vėžių jį išmušė ir tavo smūgiai dešine į galvą.

– Ir daug mušiau į pilvą.

– Tai – plano dalis?

– Ne, to plane nebuvo (šypsosi). Tiesiog nenorėjau, kad jis atsipalaiduotų. Kelis kartus prasmūgiavau, pastebėjau, kad smūgis praeina. M. Rifa – labiau Muay Thai kovotojas, todėl jo rankos visada aukštai, pilvas atviras. Buvo keista, kad priešininkas ir toliau rankų nenuleido ir nuo smūgių į korpusą nesigynė. To man užteko. Kiekvienas smūgis, nors ir nėra akcentuotas, spaudžia kvėpavimą, o ištvermė senka.

– Tai buvo viena intensyviausia kova karjeroje. Kaip viską priėmei, kai emocijos nurimo?

– Bet tai nebuvo pati sunkiausia mano kova karjeroje. Rūbinėje sėdėjau ir supratau, kad ji nebuvo lengva, o viskas baigėsi gerai, nes nuolat girdėjau ringo kampe esantį trenerį, dariau tai, ką buvome apkalbėję. Įvykdžiau visus punktus, kuriuos turėjau įvykdyti. Vardas, kurį įveikiau, vienas didžiausių mano karjeroje. Prisiminkime, kad M. Rifa yra 2022-ųjų pasaulio Muay Thai čempionato prizininkas. Tikrai ne kiekvienas parsiveža medalį iš pasaulio ar Europos čempionatų. Ir pažiūrėkime, kokia patirtį jis atsineša į ringą. Emocijos? Džiaugsmas ir atokvėpis: „Padariau“. Savo pergale neabejojau. Dar nebuvo kovos, prieš kurią abejočiau, galvočiau, ar laimėsiu, pralaimėsiu. Visada turiu viziją, kuri baigiasi mano pergale. Visada jaučiu, kad galiu laimėti. Kas man gali pakišti koją? Mano paties nusiteikimas. Kad viskas būtų gerai, jau virš metų lankausi pas psichologę dėl emocijų, susitvarkymo su savimi. Nusprendžiau tai daryti, nes karjeroje buvo kovų, kai jaučiausi nesuvaldantis emocijų. Esu turėjęs netgi kvailų pralaimėjimų dėl to. Darbas su psichologe man padėjo pasijusti brandesniu ringe. Esu susifokusavęs į priešininką, nesiblaškau, girdžiu tik trenerį.

– O pameni savo sunkiausią karjeros kovą?

– Pamenu, kad fiziškai sunkiausia mano kova įvyko Rygoje… Bet aš dabar net nepamenu priešininko pavardės (juokiasi). Tokį fiziškai stiprų priešininką, nežinau, ar dar kada dar esu sutikęs. Beje, tai yra tos vienintelės mano lygiosios. Ten buvo reikalų. Tai buvo išgyvenimas. Trečiame raunde gavau tiek spaudimo, kad net nežinojau, ką daryti. Tai buvo prieš ketverius metus. O žvelgiant į pastaruosius porą metų? Gal visgi M. Rifa… Bet visos mano kovos yra sunkios. Nelengva buvo ir spalio mėnesį Estijoje, kai kovojau „aštuntuke“ .

– Mačiau, kad klausia daugelis: kada gi ta kova dėl „King of Kings“ čempiono diržo?

– Nežinau. Pergalių mano kraityje netrūksta… Matau, kas vyksta mano svorio kategorijos reitinge. Esu kovęsis beveik su visais iš TOP-10. Liko čempionas Chico Kwasi ir Hendrikas Themas. Esu kovojęs su tais, kurie įveikė H. Themasą. Viskas persipina. Reikia trenerio Andriaus Šipailos klausti, kaip jis viską mato.

– Su C. Kwasi vėl reikėtų keršyti už H. Vikšraitį?

– (juokiasi) Henrikas pakilo į mano svorio kategoriją ir galvojo, kad bus lengva. Deja, brolau (juokiasi). Aš esu šios svorio kategorijos šeimininkas.

– C. Kwasi laukia kovos dėl „Glory“ čempiono diržo.

– Tai manęs nestebina. Man užteko pamatyti kelias jo kovas – tai aukšto meistriškumo kovotojas. Kovoje su Henriku jis visus penkis raundus pradirbo vienodu tempu. Tai reikalauja ypatingai gero pasirengimo… Iškart žinojau, kad jis bus tarp geriausiųjų penkių „Glory“ organizacijoje. O kas ten daugiau? Esu ir aš kovojęs mėgėjų ringe su „Glory“ dešimtuke esančiais kovotojais, todėl situaciją suprantu. Yra ten gerų kovotojų, bet daugelis jų – naujai įžengiantys į organizaciją. Kwasi yra Kwasi – jis įvelia į savo purviną žaidimą, turi labai stiprius rankų smūgius, sunku jį permušti. Ringe jis daro tai, ko negali daryti tipinis kovotojas, jis kyla į viršų smūgiuodamas, kelia galvą į viršų… C. Kwasi – ne vadovėlinis kovotojas. Kai kurių dalykų, ką daro jis, negalima daryti ringe. Atrodo, turėtų praleisti smūgį ir nukristi. Bet jis nekrenta. Niekas nepataiko.

– Po kiekvienos tavo pergalės juokaujame: kada į „Glory“?

– Ir tai, manau, normalu. Esu sakęs, kad yra dvi organizacijos, kuriose dar norėčiau savo išbandyti: „One Championship“ ir „Glory“. Bet pastaroji organizacija mane domina labiau, nes tai yra Europos rinka, patogesnės transliacijos… Nenoriu, kad tėvai turėtų mano kovas žiūrėti darbo metu arba keltis anksti ryte (juokiasi). O jei rimtai, stebiu „Glory“ jau seniai. Nemanau, kad neverta diskutuoti, kuri iš mano minėtų organizacijų yra stipresnė – ir ten, ir ten yra pajėgių kovotojų. Kodėl kalbu apie šias organizacijas? Nes privalai turėti Olimpo viršūnę, kuri taptų siekiamybe.

– Bet esi užsiminęs ir apie kitą viršūnę!

– Taip, vis dar noriu tapti WAKO pasaulio čempionu. Šitos minties aš niekaip neapleidžiu.

– Čia pagrindinis tikslas?

– Aš jų nereitinguoju (juokiasi). Tiesiog turiu du tikslus: patekti į didžiausią kikbokso organizaciją ir tapti WAKO pasaulio čempionu. Štai, šiais metais mano treniruočių draugas, sparingų partneris Deividas Michnevičius iš pasaulio čempionato parsivežė bronzą. Šiais metais vyks Europos čempionatas. Norėčiau parvežti medalį ir palikti žymę po savęs… Medalio man reikia ne dėl to, kad noriu juo mojuoti – tai būtų įrodymas pačiam sau, kad esu aukšto lygio kovotojas. Nuo vaikystės norėjau būti čempionas. Žinoma, „Sparta Fight Gym“ nepasijausi kažkuo ypatingas su tuo medaliu. Turime ne vieną prizininką, ne vienas čia iš kišenės galėtų išsitraukti savo medalius. Bet noriu pasižymėti varnele prie vieno iš savo tikslų. Praėjusiais metais į pasaulio čempionatą neišvažiavau dėl traumos, kurią patyriau Estijoje. Tikiu, kad ši trauma mane pakeitė kaip asmenybę. Pradėjau kitaip vertinti sportą. Anksčiau aš kažko laukdavau: čempionato, svorio metimo pabaigos, pasirengimo kovai, jo pabaigos, pergalės, pralaimėjimo, varžybų. Gyvenau nuolatiniame laukime. Sukausi it žiurkėnas ratuke. Dabar tiesiog nustojau kažko laukti, pradėjau mėgautis tuo, ką darau.

– Ir tai suvokti padėjo trauma?

– Taip! Po traumos mane buvo apėmusi neviltis. Pamenu, rūbinėje tiesiog mačiau kaip viena koja pučiasi po treninginėmis kelnėmis. Mačiau, kad koja tiesiog didėja, o aš beviltiškai visų prašiau: „Darykite ką nors, kvieskite greitąją“. Prie arenos stovėjo greitosios ekipažas, bet mes neradome vairuotojo… Kažkoks chaosas! Visi buvo išsigandę, gal padarėme tam tikrų klaidų, bet galiausiai viskas gavosi gerai. Bet… Aš sėdėjau, žiūrėjau į tinstančią koją ir galvojau: „Ar čia yra ta pabaiga, kuri man skirta?“ Įvairiausių minčių buvo. Mačiau, kad kažkas yra negerai. „Bliamba, nejaugi čia viskas?“ – pati baisiausia mintis, kurią tik gali prisileisti sportininkas. Bijojau, kad tikrai taip viskas ir pasibaigs. Todėl pagijęs ir pradėjęs sportuoti pasakiau sau „Fuck it, davai, mėgaukis, Raimi!“ Prasidėjo intensyvus darbas su psichologe, kuri pabrėžė, jog didžiausia problema yra mano laukimas, po kurio niekas nepasikeičia. Laukimas nėra tikslas.

– Valgai, bet nesijauti sotus!

– Būtent! Visiška nesąmonė. Todėl pradėjau mėgautis. Iki šiol mėgaujuosi, nors kalbamės kelioms dienoms prabėgus po kovos. Laikausi mitybos plano, toliau metu svorį… Savaitė po kovos – sveriu apie 79 kilogramus.

– Tai tos tavo spurgos neina į kūną?

– (juokiasi) Spurgas sau leidau tik sekmadienį, dieną po kovos. Kodėl laikausi svorio? Nes turiu planą sugrįžti į 75 kilogramų kategoriją mėgėjų ringe. Balandžio 19 dieną Lietuvos kikbokso čempionate mane pamatysite būtent šioje svorio kategorijoje, ne 81 kg. Taip nusprendėme su treneriu…

– Vėl už Henriką?

– Ne, tiesiog Henrikas buvo užėmęs mano vietą! Man teko kilti į aukštesnę kategoriją – 81 kg. Ir turiu pergalių toje svorio kategorijoje, bet dabar galvojame, kad galiu parvežti į Lietuvą medalį ir 75 kilogramų svorio kategorijoje. Nusprendėme ir bandysime. Viskas bus gerai. Dabar lauks Lietuvos pirmenybės, birželį – pasaulio taurės varžybos.

– Kalbant apie svorio kategorijas profesionalų ringe: pakilo ne tik H. Vikšraitis, pakilo ir Mindaugas Narauskas, ir Martynas Jasiūnas… Pažvelkime į viską, jei neturėtume „sienų“ tarp organizacijų?

– Dabar galvoju, ar Mindaugas tik nėra vienintelis, su kuriuo nesu kovojęs… Ai, meluoju! Su Martynu irgi nesu. Bet jų čia ir nebuvo. Aš neieškau kovotojų, nemedžioju galvų. Aš tiesiog noriu kovoti, noriu rinktis patirtį. Ateis diena, kai kovosiu tik su TOP-10, bet dabar man tinka visi, kurie gali mane išmokyti naujų dalykų. M. Narauskas – puikus kovotojas, kodėl gi ne? M. Jasiūnas – puikus kovotojas, kodėl gi ne? Aš už kiekvieną įmanomą kovą! Manęs negąsdina nei titulai, nei vardai, nei pavardės, nei dydžiai, nei ūgiai. Jei kažko nepaminėjau iš savo svorio kategorijos, atsiprašau, jūs irgi esate geri kovotojai. Aš – už kovą!